- liūlys
- 1 liūlỹs sm. (4), liulỹs (4)
1. vk. iš nosies tekančios gleivės, snarglys, smurgas, glitė: Še, koks liūlys, kaip vąškara pakibęs P.Cvir. Kai dėjo liùlį ant žemės! Alk. Žiūrėk, tau liūlỹs iš nosies išlindo Dg. Panosėj liūlys kabaliuoja Ėr. Su liūliù po nose, nubrauk vaikuo liū̃lį Šv. Bėga ir bėga liūlỹs Pc. Dar rankove liūlį braukia, o jau vyru statos Jd. ^ Supranta, kaip iš nosies į gerklę: liūlys varva – mano, kad medus LTR(Sdb).
2. Vlkj menk. nesubrendęs žmogus, pienburnis, snarglius: Liūliai jūs tokie! Ėr. Eik tu, liūly! J.Jabl(Kp). Už ko tamsta verčiau tekėtum: ar už ūso, ar už liūlio? MTtIV113.
3. menk. veidas, snukis: Nutilk, gausi per liūlį Ėr. Reikė[jo] piemeniui liūlį išdaužyt – ką tenai niekus šneka! Pc.
4. Krk ledo žvakė, varveklis: Nuo stogų jau nuskorė liūliaĩ Knv.
◊ liulių̃ miẽstas (miestẽlis) namai, kur barasi, riejasi: Vat liulių̃ miestãlis: visi rejas, baras… KlvrŽ. Liulių̃ miestè ir dangus juodas Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.